Džiungarijos žiurkėnas yra mažas, mielas,  gražus padarėlis. Jis visada džiaugsis šeimininko meile, o nepažįstamus visuomet tikrins įkandimu. Žiurkėnas - tiesiog meilės įsikūnijimas! Turbūt dėl to prieš du metus ir pasiryžau įsigyti mažą, švelnų pūkų kamuolėlį, kurį pakrikštijau Džiugu. Ar meilė jam, ar norėjimas kam nors išsipasakoti, aš sukūriau šitą svetainę ir manau, jog pasidalysime įspūdžiais apie mažuosius keturkojus draugus: Džiungarijos žiurkėnus.

Nieko nuostabaus, kad nuotraukoje Džiugas laipioja po narvelį. Juk jis išdykęs ir aktyvus kaip ir kiti žiurkėnai. Jam gera gyventi pas mus, tačiau retsykiais pagalvoju, kad jis ilgisi pirmųjų namų, jaukios gyvūnų parduotuvėlės, pavadintos "Kika". Ten jis gimė, ten buvo jo pirmieji draugai, ten buvo jo šeima. Tačiau į parduotuvę užsukau aš ir mano mama. Tik pasižvalgyti ir nupirkti ėdalo šuniui. Tačiau aš žiūrėjau į mažųjų žiurkėnų narvelį - visi jie miegojo, tik vienas vienintelis - mano išrinktasis - laipiojo po narvelį, bėgiojo, ieškojo veiklos. Mama atsisakė pirkti jį. Mat reikėjo pasitarti su mano tėčiu, kuris lindėjo namie ir nesiruošė niekur važiuoti. Grįžome namo. Aš prisėdau valandėlei prie kompiuterio, išgirdau, kaip tėtis su mama šnekasi rusiškai - jie visada taip šneka, kai nori padaryti man staigmeną. Kai jie nutilo, išgirdau mamos balsą, kuris sakė: "Važiuojam pirkti žiurkėno!" . Išvažiavome. Man pasirodė, jog jie juokauja. Tačiau nejuokavo - po dešimties minučių ant mano kelių lingavo narvelis su Džiugu - tuo žiurkėnu, kuris nenorėjo miegoti su kitais - kaip ir aš. Aš nemiegu tada, kai miega kitas. Nebent naktį.
Džiugui jau du metai, taigi gerokai suaugęs, bet tikiuosi, kad jis nepraras savo aktyvumo ir meilumo iki savo dienų galo...